Nepralenkiama abejonė dėl savęs (ir kodėl tai ne visada blogai)

Kiekvieną kartą, kai sugalvodavau idėją, noriai pradėdavau, taip kruopščiai jas užrašydavau ir taip įkvėptų pradėti net neturėdamas nė menkiausios užuominos, kad tai gali būti kraupi idėja.

Tuo metu maniau, kad tai puiki idėja. Maniau, kad tai buvo nauja. Heck, aš maniau, kad tai bus novatoriškas. Aš jau buvau įsivaizdavęs galutinį idėjos rezultatą, tačiau įpusėjęs mane pribloškė. Pasimečiau detalėse ir galų gale tiesiog apskritai atsisakiau idėjos ir radau ką nors kito pagalvoti. Galima sakyti, kad mano protas chaotiškas. Kartais tai nenustos net miegant. Kartais aš jaudindavausi turėdamas visas šias „idėjas“ ir galų gale susirangiau savo lovoje jausdamas, kad visa tai prarijo mano pernelyg ambicingi lūkesčiai.

Tada ateitų nepasitikėjimas savimi. Tai ateis, sugerdamas kiekvieną paskutinį optimizmo, kurį turėjau. Pasitikėjimas savimi atsirastų kaip didžiulė juodoji skylė. Ir tai nesiliovė. Įkvėpimai išgaravo. Aš taip stipriai sukritikuočiau savo „puikias idėjas“, kad man buvo gėda dėl jų visų pirma. Kaip, į skrybėlę ar aš galvojau?

Per giphy

Kaip įveikti šį neapčiuopiamą vidinį demoną? Kaip nepasiduoti savo mažiems balsams, kurie vis sakydavo, kad tai, ką darai, nėra pakankamai gera? Jūs net negalite pabėgti nuo savęs. O blogiausias dalykas, susijęs su nepasitikėjimu savimi, yra tas, kad iš tikrųjų nežinai, kada tai baigsis. Prisimenu, kad jų turėjau mėnesius (mėnesius!), Nes nenorėjau su tuo susidurti. Nepasitikėjimas savimi atsiras tada, kai mažiausiai tikėjotės, kad ateis tada, kai manėte, kad viską kontroliuosite.

Tai taip pat kilo iš mano perfekcionizmo ir nesėkmės baimės. Bijau nesėkmės, nes noriu kontroliuoti. Aš puoliau į tai, ko nežinau, kada turėjau žengti žingsnis po žingsnio. Ahh, nepasitikėjimas savimi ... mūsų draugas, ištikimas kompanionas, kuris bus šalia tavęs, kai tu buvai įkarštyje.

Bet šiaip norėjau kažkur pradėti. Taigi, nepaisant nepasitikėjimo savimi, vėl pradėjau rašyti. Aš buvau įsitikinęs, kad viskas egzistuoja dėl tam tikrų priežasčių, net jei man tai užtrukti mėnesius ar metus. Nebuvo taip patogu, kaip tada, kai buvau susikaupęs ir tikėjau savimi. Bet šios akimirkos yra svarbu man. Nes nepasitikėdamas savimi supratau, kad mano autentiškiausias jausmas taip pat prasiveržtų kaip karštas vanduo iš geizerio. Šis nepralenkiamas nepasitikėjimas savimi, kad aš - kad mes - tiek kartų buvau kovose padaryti vaidina svarbų vaidmenį mūsų kūrybiniame procese.

Nepasitikint savimi, pripažinimas, kad esame ydingi, sugrąžintų mus į žemę. Aš turiu galvoje, kai tavo galva taip aukštai debesyse, kas grąžins tave į realybę, išskyrus tave patį? Jie taip pat labai svarbūs, nes tai primena, kad viskam reikia laiko. Kad norint pasisekti, reikia būti kantriam. Kad neturėtumėte skubėti būti toje vietoje, kurioje svajojote būti.

Galų gale supratau, kad nepasitikėjimas savimi ne visada yra blogas. Taip,buvo nesėkmių ir kai kurių momentų, kai jaučiau, kad niekur nedingsiu. Tai įvyko tiek kartų mano gyvenime, bet iš tikrųjų niekada nenustojau to daryti - bent jau ne iki galo.

Smagu, kaip kuo daugiau bandai išspręsti problemą, tuo sunkiau iš tos problemos išeiti. Ir kuo daugiau apie tai pagalvotumėte, tuo mažiau laiko praleistumėte tam, kad iš tikrųjų tai darytumėte.

Po to suvokimo momento aš pagaliau nusprendžiau priimti nepasitikėjimą savimi, koks jis yra. Aš taip pat supratau, kad ši „nepralenkiama nepasitikėjimas savimi“ bus sumušta tik tuo atveju, jei aš padarysiu daugiau dalykų, kurie pirmiausia abejojo. Kaip ir visa kita šiame pasaulyje, ši nepasitikėjimas savimi sugrįš, tačiau laikinai buvo. Ir tai buvo ten dėl priežasties.

Per giphy

Būkime čia nuoširdūs ... vienintelis, kuris tikrai sustoji, esi tu pats - nepasitikėjimas savimi. Nes kai labai, labai, labai kažko nori, net nepasitikėjimas savimi tavęs neįveiks.

Nuotrauka pagal Adomas Birkettas ant Nenuplėšti