Turtingas su meilužiais
Katharine Clifton (vaidina Kristin Scott Thomas, iš „The English Patient“):
Mano brangusis. Laukiu tavęs. Kaip ilgai diena tamsoje? Arba savaitę? Ugnis dingo, o man siaubingai šalta. Tikrai turėčiau išsitempti į lauką, bet tada būtų saulė. Bijau, kad švaistau šviesą paveikslams, nerašiau šių žodžių. Mes mirštame. Mes mirštame turtingi įsimylėjėliais ir gentimis, nurytais skoniais, kūnais, į kuriuos įėjome ir plaukėme kaip upės. Baimės, kad paslėpėme panašų į šį varganą urvą. Noriu, kad visa tai būtų pažymėta mano kūne. Kur yra tikrosios šalys. Ne ribos, nubrėžtos žemėlapiuose su galingų vyrų vardais. Aš žinau, kad tu atvesi mane į Vėjų rūmus. To ir norėjau: vaikščioti tokioje vietoje su tavimi. Su draugais, žemėje be žemėlapių. Užgeso lempa ir aš rašau tamsoje.
Turtingas įsimylėjėlių. Aš myliu tą liniją. Jis toks pilnas burnoje ir mintyse. Jis žaidžia liežuviu ir lavina įvairius lūpų judesius ir fizinę kalbą. Tikiuosi, kad bandėte tai pasakyti. Garsiai. Apsimetinėdamas bučiniu formuodamas žodį turtingas Ir žodis su. Tai linija visiems laikams.
Turtingas įsimylėjėlių. Manau, kad visi mirštame turtingi įsimylėjėlių. Gali būti, kad artimai pažinote tik savo vyrą ar žmoną. Bet mes turime visas įsimylėjėlių madas. Mano šeima mane myli. Mano draugai mane myli. Svetimi žmonės mane myli. Ir mes mylime daugelį. Seksualiai ar ne.
Niekada nebuvau arčiau kito žmogaus, kaip ir savo vyro. Esu labai dėkinga už tai. Jis viską žino apie mane ir vis tiek myli besąlygiškai. Net kai jis pyksta ant manęs. Jis gali to nepripažinti. Arba suvokti. Bet jei spaudžiamas, jis vis tiek mane myli. Tai –Tai nieko stebuklo ir nieko nereikia laikyti savaime suprantamu dalyku.
Mano vyras su visomis jo ydomis ir trūkumais yra pats dosniausias, maloniausias ir aistringiausias meilužis, kokį aš kada nors pažinojau. Ir aš turėjau savo dalį. Bet aš iškeisčiau savo dalį į šią meilę. Manau, pasisekė, kad radau tą žmogų, kuris galėtų įgyvendinti mano norus ir tai padaryti taip gerai. Jis yra protingas, juokingas ir labai turtingas savo fizinėje meilėje man. Kai kurie gali pažvelgti į mano vyrą ir pasidomėti, ką aš jame matau, bet jis yra pasaulinio lygio meilužis. Jis italas. Ką darysi? Su miesto rotuše kovoti negalima.
Visa tai sakau ne pasigirti, o pademonstruoti. Net turint turtingą, prabangų meilės gyvenimą? Meilės gyvenimas viršija žemišką palyginimą? Tai negali priartėti prie augančios mano priklausomybės nuo Kristaus.
Jei mano meilės gyvenimas su vyru būtų lyginamas su atstumu nuo Žemės iki Mėnulio (myliu tave iki mėnulio ir atgal), tai mano santykis su Kristumi būtų atstumas nuo Žemės iki Saulės (Sūnaus). Aš myliu savo vyrą viskuo, ką turiu. Ir aš tikrai tikiu po 17 santuokos metų, jis mane myli taip pat. Bet tai net neliečia, kaip mane jaučia Kristus ir Dievas. Net mano santykiai su dukra negali priartėti prie to, ką Dievas jaučia man.
Biblijoje mūsų santykiai su Kristumi lyginami kaip santuoka, o kartais ir santykiai su Dievu kaip tėvais ir vaikais. Tai nuostabūs pavyzdžiai, kaip Jis myli. Bet nemanau, kad savo mažu protu galime suvokti, kokia didelė Dievo meilė.
Girdžiu, kaip žmonės dažnai šaiposi. (Scofften? LOL) Kodėl Dievas turėtų sukurti tokią didžiulę visatą tik mūsų pasauliui? Kodėl didysis dangaus Dievas manimi turėtų rūpėti? Kodėl Dievas turėtų sukurti žmogų ir atlikti šį meilės modeliavimą?
Paprasčiausiai Dievas yra meilė.
Ne todėl, kad Jis tiesiog myli, bet kad Jis yra Meilė-būtybė. Mes esame pastatyti pagal Jo atvaizdą. Jis yra santykis. Mes taip pat esame meilė. Meilė nėra tik žodis ar poelgis. Tai nuolatinis pasirinktas veiksmas, veiksmažodis, daiktavardis, proto būsena. Auka.
Jis mus pastatė meilei. Užmegzti santykius ir bendravimą su Juo. Mes gyvename ketindami būti mylimi. Mes gimstame su degančiu noru būti matomiems, būti mylimiems, būti gausiems. Aš tai matau savo dukroje. Matau jos degantį norą būti pastebėtai ir pagirta. Bet ji niekada nežinojo dienos be meilės. Mes sukaupėme jai pagyrų ir meilę, ir ji vis dar trokšta būti giliai ir artimai žinoma. Ji pakelia balsą, pasakydama savo nuomonę apie egzistavimą ir nori, kad tiek daug būtų išgirsta. Aš meldžiuosi, kad ji tam tikru metu išmoktų, Dievas klausosi. Ir jei mes klausysimės atgal? Jis atskleis tokią gilią meilę ir supratimą. Jei mes galime tik pakankamai nutildyti savo mintis, kad žinotume, mes esame taip mylimi. Taip dosniai. Taip gausiai. Taigi visam laikui. Tikiuosi, kad ji tai užfiksuos greičiau nei aš.
Mano galva yra toks klausimas: jei Dievas sukūrė visatą ir mes Jame tuo nepripažįstame, kaip jis gali jaustis mylimas? Net Dievas nori pagirti už viską, ką davė, sukūrė, paaukojo. Ir Jis to nusipelno. Ką žmogus kada nors padarė, palyginti su tuo, ką padarė Dievas? Ar negimstame norėdami pagyrų?
Visą gyvenimą vaikiausi visų malonumų. Maistas, dėmesys, meilė, seksas, komfortas, skausmo malšinimas. Ir tai netenkina. Tai nepalaiko. Tai netrunka. Per akimirką patenkanti pasiekimų pilnatvė prarandama visatos šviesos impulsais. Pasikliaujant pasaulietiškais dalykais netenkina joks pasitenkinimas. Bet kai pasiekiu tam tikrą supratimą apie dieviškąjį apvaizdą ar meilės testamentą, sugebėjimą atlaikyti pagundą ar Biblijos laimės išsipildymą, tai tęsiasi. Kai disciplinuoju save darbe ar temperamente, tai yra skonis, kuriame gausu meilės. Valgis, atnešantis visumą, sotumą.
Visa mano gyvenimo tikroji laimė ir ramybė atsirado paklusnumo dėka. Suprasti ir priimti tas dovanas, kurios skirtos tik man. Turime priimti tai, kas mums duota, o ne pavydėti to, ko niekada negalime turėti.
