Laiškas mano patarėjui.
Šiuo metu pabundu apie 5.30 val., O jei aš nuoširdus, tai tikrai neprieštarauju. Tai turėtų būti miego laikas, nes turbūt nepakankamai išsimiegu, miegoti gavau tik vidurnaktį. Tačiau, nors ši pastraipa ir sukuria sceną, ji iš tikrųjų nėra svarbi.
Šį rytą, kai pramiegojau, gulėjau nerimaudama dėl šiandienos sesijos su jumis. Kažkas nutiko ir, nors per pastaruosius kelis mėnesius labai daug apie tai atspindėjau, atrodo, kad vis dar kovoju.
Dabar mūsų santykiai yra gana subrendę, aš kurį laiką atvykau pas jus. Aptarėme, kad skrendu lizdu ir nors visai kitas žmogus nei buvau prieš 3 metus, netikėjau, kad man reikia ką nors pakeisti. Susinervinau, jaučiausi esanti vaikas ir galbūt jūs buvote tėvai. Tu tuo metu patikinai, kad niekur nedingsi ir kol kas neketini išeiti į pensiją. Bet tas pokalbis liko su manimi ir galbūt pakeitė mūsų santykius. Jūsų vedamas išėjau ir tyrinėjau terapinius santykius - turėjau tai suprasti, jei pats būčiau patarėjas.
Kaip terapeutas, tolesnis atstumas galėjo būti jūsų kontroliuojamas. Arba aš jį kontroliavau? Niekada to nesužinosiu, nes įtariu, kad man niekada nepasakysi. Galbūt aš buvau per daug prisirišęs, o jūs bandėte padidinti spragą, nes aš to neketinau.
Ar buvau prisirišęs? Ar aš prisirišęs? Ar tai nesveikas prisirišimas?
Nesu tikras, kad būsiu teisingas. Ką aš žinau, tai yra:
- Man visada patiko atvykti pas tave, važiuoti ten, praleisti laiką.
- Mano laikas atskirai su mintimis ir jausmais, kuris apėmė ne tik užsiėmimą, bet ir vairavimo laiką prieš ir po jo.
- Man kilo giliai įsišaknijusių minčių, jausmų ir išgyvenimų, kurie buvo iškelti į paviršių ir aptarti mūsų kartu buvimo metu.
- Su tavo pagalba aš rūšiavau chaosą galvoje, jaučiausi labiau pagrįstas.
- Prisimenu, kad dar visai neseniai galvojau apie jus tarp sesijų - nagrinėjau scenarijus, atsižvelgdamas į jus ... klausimus, kuriuos uždaviau sau, tarsi būtumėte sėdėjęs ant mano peties ir vedęs mane visą dieną.
kaip aš galėčiau tai aptarti su jumis ...?
Arba
ką galėtume ištirti dėl to…. ?
- Prisimenu, kaip man buvo liūdna / neramu / skaudu dėl gyvenimo ir kitų dalykų, ir mane nuramino tai, kad aš tave pamatysiu per savaitę.
- Ar jūs skatinote pasikliauti? Ne, nemanau, kad tu. Tai buvo besivystantys santykiai, ir man pradėjus konsultavimo mokymus jie keitėsi ir plėtėsi toliau.
- Ar jūs skatinote autonomiją? Taip, aš tikiu, kad tu ...
- Tarp užsiėmimų VISADA apmąsčiau mūsų sąveiką, jūsų mėtytus akmenukus ir jų sukeltus raibulius.
Prieš šešis mėnesius pasidalinau klausimu, kurį turėjau apie savo sūnų, jūs pats atskleidėte, kad taip nutiko ir jums. Jūs pasidalijote tuo, kas, jūsų nuomone, buvo aktualu, o aš jaučiausi ramiau. Paaiškinote savęs atskleidimo priežastis, priminėte man, kad kaip patyręs patarėjas tai darė ne veltui. Ar po to savęs atskleidimo man kažkas pasikeitė? Niekada to nepatvirtinau, bet jautėsi kitaip. Aš bandžiau suteikti jai prasmę, niekada nebuvo jokio konkretaus supratimo.
Kartais cigaras yra tik cigaras.
Vasarą jaučiau, kad tarp mūsų gali būti blokas. Aš tai nužvelgiau nuodugniai (su draugo, kuris uždavė teisingą klausimą, gaiduką). Jaučiau, kad turiu pripažinti vieną dalyką, apie kurį niekada nebuvome diskutavę. Kažkas, kuo nebuvau pasidalijęs su niekuo, galbūt vienas dalykas, kuris mane pirmiausia nuvedė į terapiją? Galvojau, ar ši paslaptis man trukdo judėti į priekį. Man buvo laikas tuo pasidalinti.
Išsikrovęs jaučiau ne tik palengvėjimo jausmą, bet ir su tuo susijusią kaltę bei gėdą. Aš tai labai apmąstiau, pripažindamas asociacijas, susiejusias su prisiminimais, kurie tyliai mane persekiojo. Aš nesijaučiau teisiama ar jokio diskomforto, kai garsiai pasakiau tuos 7 žodžius. Vėlesnės diskusijos metu pajutau ramybę ir dabar jaučiu ramybę dėl to.
Ar mano paslaptis buvo mūsų santykių blokada? Ne, nemanau, kad taip buvo. Net nežinau, ar yra blokas, galbūt tai, kad atėjo laikas skraidyti šiuo kruvinu lizdu ir aš nesivaržau paleisti. Dėl baimės prarasti.
Tai nukelia mane į naujesnį mūsų pokalbį ... jūs sakėte:
Nesu tikras, ko tu nori iš manęs ...
Mane nustebino šis pareiškimas. Ko aš norėjau iš tavęs? Jūs neketinote man patvirtinti ar pagirti, kai viskas buvo gerai. To ir galėjau siekti. Dabar lankiausi pas tave, nes norėjau, o ne todėl, kad man to reikėjo. Ar tai buvo pasitikėjimas, ar įprotis?
Šie santykiai man yra svarbūs ... bet ar jie iš tikrųjų turi tikslą, jei neturiu ką iškrauti?
Aš esu mokytojas, daugiausia vienas iš suaugusiųjų. Aš taip pat turiu klientą, kuris nėra tikras, kur einu. Jis kas dvi savaites vis ateidavo, jaučiau, kad niekur nedingsiu, stengiausi suplanuoti pamoką, nes nujaučiau, kad jis nori kažko neįmanoma. Tarp sesijų jis padarė labai mažai, ir aš jaučiau, kad aš paėmiau jo pinigus, bet neuždirbdavau jų. Man buvo nuobodu - ugnis pilve tebuvo rūkstantis žarijų sluoksnis.
Įdomu, ar taip jaučiatės dėl mūsų užsiėmimų? Man liūdna dėl to. Galbūt mūsų santykiai baigėsi? Natūrali pabaiga, nes man laikas skraidyti šiuo lizdu. Manau, kad esu pasirengusi. Aš tiesiog nenoriu eiti.
Mano praradimo jausmas susijęs su praeitimi, o ne su dabartimi. Prisiminimai, kaip sustiprėjau, kai jaučiausi žemai ir galva pagaliau išsivalė nuo chaoso. Jausmas išklausytas ir suprastas. Padarei gerą darbą, užsidirbai pinigų.
Ar man tavęs dabar reikia? Ne aš nemanau. Jūs man įskiepijote autonomiją, iš naujo įgalinote mane. Aš vėl užmezgiau ryšį su pasauliu. Aš esu žmogus, kuris dažniausiai priima tai, kas esu ir ką turiu padaryti, kad išgyvenčiau šiame pasaulyje. Aš pasiekiau terapijos etapą, kai galiu skraidyti šiuo patarlių lizdu.
Kodėl nesijaučiu didžiuodamasi savimi? Kodėl nejaučiu pasiekimo? Kodėl man blogai? Nes aš taip. Tai jaučia labai didelį stresą. Toks jausmas, kad man reikia patarėjo, kad galėčiau aptarti savo santykius su savo patarėju!
Galbūt atėjo laikas paleisti ... Aš juk suaugęs. Aš nesu vaikas. Noriu būti vaikas, noriu pagulėti susirietęs ant jūsų sofos ir aptarti savo gyvenimą. Bet galbūt jūs to nenorite, jums taip pat reikia tikslo. Jums reikia, kad atneščiau savo mintis ir jausmus bei chaosą. Tai tavo darbas. Jei nėra chaoso, aš tik apsilankau kažkas, kuris aptaria mano gyvenimą.
Kodėl nėra chaoso? Manau, kad dėl to, kad susitvarkau su savo dalykais, kaip būna, mažiau gyvenu ir daug ką atspindžiu. Mano rašiklis yra mano terapeutas, rašymas išvalo mano užimtą galvą, kai mano bėdos bus užrašytos, aš sugebėsiu sustiprėti.
Iki šiol tai yra….
