Didžiosios savaitės skausmas, Velykų ryto džiaugsmas.
„Tai baigta“, - garsūs žodžiai, kuriuos ištarė pats Jėzus Kristus, kai jis pakibo ant kryžiaus mirštant žmogaus kūnui. Šis metų laikas verčia mane apmąstyti tuos žodžius, nes artėja Velykos. Baigtas absoliutus tų žodžių baigtumas palieka mane baimėje. Žmonijos nuodėmės kaupėsi ant Dievo Sūnaus nugaros. Neįtikėtina, kad jis sugebėjo prisiimti tokią sunkią naštą, kurią bet kuris kitas žmogus istorijoje niekada nebus pakankamai stiprus.
Jėzus susidūrė su tėvu, atsisukęs jam nugarą, nes negalėjo į jį žiūrėti taip kupino nuodėmės, o tai yra pagrindinė atmetimo forma. Atsisėdęs suprantu, kad net tie, kurie netiki Dievu, gali daug gauti iš Velykų žinios. Kadaise buvęs mylimas vyras yra niekinamas ir patiria žiaurumą bei pažeminimus, o jis pamažu mirė žiūrovų akivaizdoje. Niekada neprarado savęs ir savitvardos, jis tiesiog atleido ir ėmėsi neteisingos bausmės. Vaizdai, kurie mirga mano galvoje, yra stiprus mano širdies virpulys. Niekada nelinkėčiau to likimo niekam, net ne priešui, bet štai istorija apie žmogaus, kurį myliu, sumušimą, kol jis ištraukė paskutinį kvėpavimą.
Netikintis žmogus turi jausti tam tikrą atjautą šiam vyrui, kurio tikiuosi. Istorijoje įrodyta, kad Jėzus ėjo žeme. Nes tikintysis Velykas ateina riaumodamas kaip liūtas lauke, džiaugsmas žavi, Jis prisikėlė! Tačiau prieš tą džiaugsmą turime eiti skausmo keliu, pačiu keliu, vedančiu mus prie kryžiaus. Be to mes neturime pagrindo būti tokie džiaugsmingi. Grįžtant prie „Tai baigta“, ar šie žodžiai neverčia šiek tiek suvirpėti?
Kai kažkas baigsis, galime atsikvėpti - tas kursinis darbas yra padarytas, vakarienė paruošta, magistro studijos baigtos. Šiais mūsų gyvenimo laikotarpiais mus užplūsta palengvėjimas. Ar Jėzus ištardamas šiuos žodžius jį užplūdo? Jo užduotis buvo atlikta, jis sėkmingai paėmė pasaulio nuodėmes ant nugaros. Įsivaizduočiau, kad jo atodūsis yra tas, kurio aš negaliu suprasti. Jis prisiėmė visų tą dieną gyvenančių žmonių nuodėmes, taip pat visų prieš ir po to gyvenusių žmonių, kurie gyvens šioje žemėje. Vienas žmogus, paties Dievo sūnus, padarė visą tą nuodėmę sumokėdamas kainą, kurią mes visi nusipelnėme mokėti. Mes esame žmonės, kiekvieną dieną nusidedame ir nusipelnėme mirti, tačiau jis paėmė iš mūsų tą naštą, veiksmingai mus išvaduodamas. Tai yra galinga, tai yra meilė.
Ar mano gyvenimas atspindi didžiulę meilę, kurią Kristus tą dieną man parodė ant kryžiaus? Tai mane kamuoja kiekvieną dieną, ypač per Velykas, nes man primenamas kryžiaus milžiniškumas. Mes visi išgyvename savo kasdienį gyvenimą, kai kurios dienos yra daugiau kova nei kitos, bet galiausiai yra taika, kodėl ko nors bijoti? Dievas yra su mumis, vaikšto su mumis, susiduria su milžinais su mumis, niekada nesame vieni. Yra gyvenime atvejų, kurie neatrodo tiesa. Dievas gali vaikščioti su mumis ir šalia mūsų, laikydamasis už rankų. Dievas mus veda, net kartais mus veža. Dievas nejuda, bet mes. Žinau savo gyvenime, leisk man perfrazuoti seną giesmę „mano širdis linkusi stebėtis“. Man reikia, kad Dievas jį paimtų ir užantspauduotų. Kai gyvenimas mus užklumpa, mes linkę atsitraukti nuo Dievo, kartais net jį kaltiname.
Tačiau jis gali tai priimti, jis netgi gali priimti mūsų pyktį. Žinau, kad išgyvenau savo didžiulio pykčio prieš Dievą laikus. Klausiu, kodėl jis paėmė mano vaikus, kol aš negalėjau pabučiuoti jų mažų veidelių? Kodėl sergu šia liga, kuri ima kūną? Kodėl buvau seksualiai užpulta kolegijoje? Kodėl mano gyvenimą apėmė mirtis? Negaliu suskaičiuoti kartų, kai šaukiau savo skausmą ant Dievo, rėkiau, kol nepavargstu. Kartais mano pyktis apakino, kad Dievas mane nešė tais laikais, jei jo nebūtų, šiandien nebūčiau čia. Jis pakėlė mane ir nunešė į kitą sielvarto pusę, kad vėl galėčiau visiškai su juo susidurti. Aš praradau savo džiaugsmą kartais gyvenime, kas ne? Džiaugsmas grįžta, kai grįžtu prie kryžiaus, to, kas esu, pamato.
Dievas man suteikė galimybę mylėti kitus, dalintis džiaugsmu su kitais, rašyti apie savo skausmą, kad galėčiau kitiems tai išgyventi, palaimino mane didele meile gyvenime ir su šeima, kuri supa mane meilėje. Taip, man labai skaudėjo, bet patyriau ir didžiulį džiaugsmą. Nuodėmė įžengė į pasaulį, nuodėmė sukelia skausmą, tačiau Jėzus uždraudė leisti džiaugsmą. Aš turiu išpažinti savo nuodėmes, nes jis sumokėjo už jas kainą, ji baigta.
Velykų savaitė man yra emocinga, man skauda širdį dėl to, ką išgyveno Jėzus. Negaliu žiūrėti jokio filmo, kuriame tai vaizduojama, tarsi stebėčiau, kaip mano tėvas žuvo lėtai, o žiūrovai jį spjaudė. Tai per daug, fiziškai skauda širdį, teka ašaros. Aš myliu tą vyrą, jis tai padarė dėl manęs, dėl tavęs, dėl visų. Ar jis nusipelnė taip mirti? Atsakymas yra griežtas Ne, jis nebuvo be nuodėmės. Tai atvedė mane į Velykų rytą, jis prisikėlė, nugalėjo mirtį, nuodėmę, atstūmimą, jo tėvas dabar gali į jį žiūrėti, tai grynas džiaugsmas, tai iš tikrųjų buvo baigta! Praėjusios savaitės skausmas dingo, yra tik džiaugsmas ryte. 'Dievas nėra miręs, jis gyvas, riaumojantis kaip liūtas!' („Newsboys“, „Gods Not Dead“, 2012). Sustokite pasiklausyti, kiekviename glėbyje girdite riaumojimą. Meilė yra pergalinga!